Apeirono teatro spektaklis „Stabat Mater “ (rež: Eglė Kazickaitė), sukurtas pagal 1907 metais švedų rašytojo, dramaturgo Augusto Stindbergo pjesę „Pelikanas“. Šiaurės ir rytų europos teatro klasikos dramaturginis kūrinys čia pateiktas pačia netikėčiausia, bet vizualiai tikslia ir labai įtaigia forma.
Paties A. Strindbergo pjesės to meto Švedijoje buvo vertinamos itin kritiškai, kaltinant rašytoją grubia kalba ir nepadoriais literatūriniais paveikslais. Paradoksalu, kad 2018 metais, demokratijos epogėjuje Apeirono teatro režisierė, statydama spektaklį „Stabat Mater“, visiškai išsižada darmaturgo tekstų. Motyvuodama savo pasirinkimą, režisierė cituoja A. Strindbergo sukurtos pjesės „Pelikanas“ veikėjos Dukros žodžius: „Mes labai daug kalbame, bet gali būti, jog tai darome tam, kad žodžiais užmaskuotume esmę, tiesą.“. Anot režisierės tiesa ir tikrumas yra ne žodžiuose.
Ši frazė nejučia tampa spektaklio kertine ašimi, kuomet tekstų atsisakymą pakeičia metaforinė aktorių kūno kalba. Spektaklis, nevirtęs šokio spektakliu, tampa kruopščiai psichologizuotu, nebyliu veikėjų spekuliacijų lauku, kuriame santykių manipuliacijos reiškiasi kūnų pavidalų ir daiktinių formų pagalba kuriamais paveikslais. Sekvencijos „Stabat Mater“ fone pjesės pagrindinė veikėja Motina vyro rankomis paverčiama Milo Veneros skulptūros klonu, ikona. Siekiant moters laisvės apribojimo, kad vyro gyvenime ji galėtų tarnauti kaip Motinos funkcija -jai nukertamos rankos. Šimtų puodų, kaip pragaištingos archetipinės pasaulėvaizdos ir buities fone vyskta Moters ir jos šeimos tragedija:
Moters prigimtis – būti Motina. Būti atsidavusia, pasiaukojančia, kenčiančia, vakarais tyliai verkiančia ir šluostančia ašarą į skarą dėl savo vaikų. Atiduoti visą save vyrui ir vaikams. Pradžioj širdį. Paskui – rankas. Jei prireikia – kojas. Galiausiai likti tik torsu. Bet būtinai gražiu.
Moters prigimtis – nesigailėti ir negailėti nieko, ką atidavei šeimai. Moters prigimtis – nejusti alkio, tik vis maitinti alkstančius.
Bet Ji nejuto tos prigimties. Jai trūko iš jos atimtų ir moteriškai prigimčiai atiduotų rankų. Todėl Ji jas tiesiog atsiėmė.
Ištraukos iš spektaklio apžvalgų spaudoje:
„Nors nebuvo ištartas nei vienas žodis, auditorija liko tarytum užkerėta viso pasirodymo metu. Na, o mano asmeninis nusistatymas prieš bežodės formos spektaklius visiškai ištirpo bežiūrint ir besigėrint, kaip puikiai aktoriai pasakoja kiekvienas vis kitą istoriją pasitelkdami vien puikią choreografiją ir judesius. Šis pasirodymas yra visiškai nebūdingas tradiciniam Lietuvos teatrui. Jis labai šiuolaikiškas ir eksperimentinis, todėl greičiausiai labiau patiktų jaunajai kartai, kuriai pats pasakojimas nėra toks svarbus.“
(„TheAtrium: žvilgsnis į Prūsijos teatrą“, Jerry Adesewo | Publikuota 2019 m. birželio 16 d. „Daily Trust“, vertimas iš anglų kalbos)
„Naujas žvilgsnis į klasikinę Strindbergo pjesę „Pelikanas“, kuri, savo ruožtu, yra senovės graikų Atreidų mito „kamerinė adaptacija“ su dominuojančiu monumentaliu motinišku „superego“ (Klitaimnestra), kuris pradangina „tėvą“ ir pasmerkia savo vaikus agonijai bei mirčiai iš materialinio ir emocinio bado. Spektaklis skirtas teatrališkai išprususiai auditorijai, turinčiai raktą į jos suvokimą, bet kartu ir kiekvienai jautriai, laisvai nuo stereotipų auditorijai.
Pradedant viena pačios pjesės fraze, režisierė drąsiai pakeičia tekstą kūno kalba, kuria kalba puiki jaunų aktorių komanda, atliekanti šiuolaikinį šokio veiksmą metaforiškame vidiniame šeimos kovos dėl valdžios lauke, skambant emblematiškai Pergolesi muzikai. Tema amžina – neišvengiamas archajiškos moteriškos dovanojančios sielos virtimas demonu, kai iš jos jėga atima rankas, kurios buvo skirtos tik glostyti ir duoti, ir įkalina ją nebūdingame, vyriškame, svetimame kūne-vaidmenyje. Dabar ji grįžta kaip bekūnis, šiuolaikinis androginas, „ateivis“ keršytojas, kaip „medūza“ iš titano ir nikelio, paverčianti neveikliąja materija visus, su kuriais susiduria. Puikus, sintetiškas darbas, kurį mielai savo festivaliuose žiūrėtume ir mes.“
(„Kelionė į Lietuvą“, Leandras Polenakis, | Publikuota 2019 m. birželio 17d. www.avgi.gr, vertimas iš graikų kalbos)
„Pastatymas sukurtas kaip judesių spektaklis, feminizmo diskurse persipinant šiuolaikinio šokio ir fizinio teatro estetikai. Remiantis Gerdos tekstu: „Mes daug kalbame, o galbūt iš tiesų mes taip slepiame teisybę“, režisierė pasirenka priešpastatyti baroko harmoningą muzikos kalbą Strindbergo aštrumui, sopulingosios Dievo Motinos metaforą ir pjesėje portretuotus šeimos narių deformuotus santykius, aktorių kūnus padarant pagrindine išraiškos priemone ir įrankiu. Gretos Gudelytės pavaizduota moteris-pelikanas, vilkinti pilką triko, kuriai vėliau vyriškis per prievartą užvelka juodą suknelę, pilkai nupudruotu veidu ir plaukais prologe yra graži ir kartu gąsdinanti – subtiliai atidirbta judesių partitūra, kurioje dominuoja nerimas ir tuo pačiu metu pavydėtina Čaikovskio „Gulbės“ plastika, kuri sąmoningai fragmentuota, kūniškai iliustruojant motinos salaužytą suvokimą.“
(„Klaipėdos dienoraštis I dalis“, Lauma Mellēna-Bartkeviča, Vēsma Lēvalde | Publikuota 2019 m. gegužės 25d. www.kroders.lv, vertimas iš latvių kalbos)
